Pasaka apie išlaisvintą erelį

Kiekvienas mes vaikystėje turime savų paslapčių ir ne visada norime, kad apie mūsų paslaptis sužinotų kas nors aplamai. Taigi vaikystėje ir aš turėjau nematomą draugą, Jis buvo mano paslaptis, bet užtat Jis buvo Tas su kuriuo galėjau kalbėtis daug ir apie viską. Mes kalbėjomės pačiomis įvairiausiomis temomis, Jo pokalbiai prikaustydavo mane, žinių gausybę. Aš kalbėdama su Juo jaučiausi tarsi skaityčiau enciklopedinę knygą. Taigi…mūsų pokalbiai prasidėjo taip…

-Matei kaip pralėkė žvaigždė!-sušukau.

Visada mėgau stebėti žvaigždes. Jei tik kokią praskrisdavo, tuoj sugalvodavau norą. Man būnat tokiai smalsiai visada rūpėjo, kuo daugiau sužinoti apie tą sistemą kurios paliesti negalėjau. Klausimų turėjau daug, o atsakymų beveik nei vieno. Taigi žinojau iš kur gauti tuos atsakymus, pasitikėjau savo nematomu draugu, kažkaip tik nesupratau iš kur Jis tiek daug žino. Na svarbu, kad žino ir man to pakako.

-Kokia ta Visata? Iš ko ji susideda, kuo ji mums svarbi?-bėriau klausimus ir laukiu jų atsakymo.

Mano nematomas draugas pradėjo dėstyti mintis apie žvaigždes ir žvaigždynus, apie kometas ir asteroidus, apie galaktikas ir planetas. Kalbėjo apie žvaigždžių prigimtį ir jų ilgą ilgą gyvavimą, tokį ilgą, kokio nebuvo nei su kuo sulyginti.

-Stebėdama dangų pamatysi begalę žvaigždžių, tačiau plika akimi gali įžvelgti vos 3000 žvaigždžių. O jei dar po ranka turėtum galingiausią teleskopą, pamatytum tikrą Visatos realybę. Šiuo prietaisu gali pamatyti tūkstantį galaktikų ir žvaigždžių spiečių su milijardais žvaigždžių. Visa tai neįtikėtina ar ne?

Klausiausi ir negalėjau suvokti pasaulio dydžio ir jos svarbos.

-Ir tai dar ne viskas, kosminėje erdvėje gali būti 100 milijardu galaktikų. Kiekvienoje jų vėl gi yra 100 milijardų žvaigždžių. – toliau Jis dėstė, kaip tikras mokslininkas ar žinių žinovas.

-O, kad galėčiau bent vieną žvaigždę pasiekti!-iškėliau rankas į viršų, bandydama jas pasiekti. -Laikyčiau delnuose ir šildyčiau. Stebėčiau jos struktūra, ir įsitikinčiau ar tikrai ji penkiakampė ir spindinčiai baltos spalvos.

-Ar bent įsivaizduoji, kiek šviesmečių jos nuo mūsų nutolusios?-įtikinamai kalbėjo mano draugas. Kad iki jų nukeliautum tau reikia 550metų. Ir tai dar ne viskas. Jos taip pat gyvena savam pasaulį kaip ir tu. Jos taip pat kuria grožį ir teikia mums džiaugsmo. Jos taip pat turi spalvas tik mūsų akys gali matyti tik vieną baltą šviesą. Dieną kai mes pabundame jos miega, todėl jų nematome, o naktį, kai mes miegame jos tarsi maži žiburiukai užsidega giedrame tamsiame danguje. O naktys tada atrodo tokios gražios, žvaigždėtos, net romantiškos, -svajingai ir giliu atodūsiu ištarė Jis.

Bandžiau primerkti savo akis ir įsvaizduoti naktį su mirgančiomis žvaigždėmis. Na, bet pašnekovas buvo, kur kas įdomesnis, nei dabar man čia galvoti apie romantiškas naktis. O jei dar ką nors praklausysiu ir neišgirsiu, taip ir prašvilps kaip vėjas pro mano auseles, pačios geriausios pašnekovo mintys. Taigi auseles ištempiau, kaip kiškio, veizuolus kaip pelėdos sublizginau ir klausiausi toliau.

-Ar žinai, kad jos didesnės už saulę, tik vienos mažesnės kitos didesnės. Jų gyvenimas labai įvairus ir įdomus, kaip ir beje tavo,-švelnus Jo balsas kuteno mano širdį.

-Jos didesnės už saulę?! – bandžiau primesti jos dydį ir sulyginti su didžiausiu dangoraižiu pasaulyje, kurio niekad nebuvau mačiusi. Visgi koks įdomus ir sutvertas tas pasaulis, beveik kaip pasakoj.-pamaniau.

-Visatoje nieko nėra beprasmiško.- ramiu tonu kalbėjo Jis.

O kiek tų pasaulių yra , kokios jų platybės, kaip jas išmatuoti, su kuo jas lyginti, man pabiro tiek daug klausimų mano vaikiškoj galvelėj.

-Ir kas būtų jei pasaulis vieną dieną imtų ir apsiverstų? – sunerimau visiškai.

-Tai pamėgink apsiversti ir pamatysi, ar pasaulis apsivers.-tarė Jis.

-Na ką gi pabandysiu, - pamaniau pergudrausiu Jį. Pasirėmiau tvirtai kojas į žemę, pasilenkiau į priekį, susiriečiau į kamuoliuką ir… vienas du, kūlverstis į priekį sėkmingai pavyko… na bet pasaulis neapsivertė! Kaip čia dabar yra? Na gerai velniai jo nematė, bandysiu kūlverstį daryti atgal, gal pavyks? Kojos vėl sulenkiau per kelius, susiriečiau į kamuoliuką ir vienas du lenkiuosi atbula …ir mano atbulas kūlverstis nusirito į šoną ir dar atsirėmiau keliu į kankorėžį. Buvo nemalonu. Supykau…sviedžiau tą kankorėžį, bet ir tas atsitrenkė į medį, kiek įsispitrijau akimis, kažkas iš jo pabiro, kaip kokios mažos muselės.

-Ar ir tu kažką pastebėjai-?paklausiau Jo.

-Žinoma pastebėjau. Tos mažytės dalelės esančios kankorėžyje, tai mažos sėklytės. Jos gali užauginti didžiulius miškus, šilus ir girias, o girios sukuria sengirės ir ten susitelkia pilna gyvybės. Matai kokia prasminga ta mažytė dalelė, šiame pasaulyje. Ir jei nebūtum dariusi to kūlversčio, nebūtum ir kankorėžio pastebėjusi. Matai kaip viskas susipina į vieną, ir niekas neįvyksta be reikalo. Ir tavo atbulas kūlverstis buvo labai prasmingas, pažinai kankorėžio dalelės pasaulį ,nors tau ir buvo jo prisilietimas nemalonus, gal ir net šiek tiek skausmingas.

-Na taip, nebuvo malonu susidurti su tuo kankorėžiu aštriais kauburėliais, bet kad jis gali būti toks svarbus irgi nežinojau!-susimąsčiau.

Bandžiau susitelkti į Jo žodžius ir mintis apie prasmę mūsų gyvenimuose.

-Nejaugi mūsų visų gyvenimai yra labai prasmingi, net ir pačios mažiausios dalelės esatis yra svarbi?-man tai kėlė nuostabą?

-Taip, tu teisingai galvoji, tai turi prasmę, nes kiekviena esanti būtybė mums leidžia suvokti kokiame pasaulyje mes gyvename ir kaip viskas sujungta, net ir pati mažiausia nematoma dalelytė, mums yra labai svarbi.

-Ir visi mes esme vienodai svarbūs pasauliui?!-bandžiau įsitikinti.

-Taip tai grynų gryniausia tiesa. Tu irgi atsiradai iš pačios mažiausios dalelės. Tavo atsiradimo laukiau ir aš, ir visas pasaulis.

-Tu tikrai laukei manęs?

-Žinoma.-atsakė Jis.

Taip mūsų pokalbiai tęsėsi dienų dienas, metų metus, atrodė kad mano vaikystė niekada nesibaigs, joje sutelktas didžiulis bagažas: nuotykių, drąsos, smalsumo, prisiminimų, svajonių, kūrybos, pokalbių, užgaidų, juoko, džiaugsmo ir meilės.

Ėjimas su savo nematomu draugu mane gaubė: apsauga, šiluma, jėga, galia, pasididžiavimas, energija, šviesa, vertybės ir tikėjimas savimi.

Atėjo laikas keistis gyvenimo etapams, vaikystės vartus turėjau uždaryti, kai tik pradėjau lankyti mokyklą. Pradėjau nebesuvokti, suaugusių kontrolės, aplinkos, kuri mane spaudė ir varžė. Daugybę kartų norėjau kalbėti, reikšti savo mintis, bet greitai ir čia pat buvo parodyta mokinio vieta. Suaugusių įtaka veikė ir už mokyklos sienų, ir ten kur mažiausiai tikėjausi jų susidūrimo. Mane tai skaudino. Kodėl mane nori pančioti, kodėl neleidžia jaustis laisvai, kaip paukščiai laisvai skraidantis padangėje, juk mes būtent tokie ir gimėm.

Paguodos ir nusiraminimo ieškojau savyje, ieškojau mamos glėbyje, ieškojau ramybės pas savo nematomą draugą. Valandos, dienos ir metai bėgo mokykloje, aplinkoje kur augau. Bandė keisti ir transformuoti mane. Programavo savas sistemas. Kažkam turėjau būti labai patogi ir niekaip kitaip negalėjo būti, tiesiog būti patogi! Pradėjau jausti kad vis mažiau kalbuosi su savo nematomu draugu. Skausmą malšinau tik savyje. Tik žvaigždėtos naktys mane ramino, nes ten mačiau savo draugą, bet Jo į pokalbį nebesikviečiau. Maniau tik patogūs ir pažangūs vaikai, kurie klusniai vykdo reikalavimus, pasiekia tik geriausius rezultatus. Bandžiau ir aš vytis tuos pažangiausius ir patogiausius. Bet mano širdis manė priešingai…viduje pradėjau jausti maištą prieš tuos paklusniuosius. Aš tiesiog pradėjau maištauti. Viduje degiau laisve, noru reikštis per kūrybą, joje atskleisti gražiausias pasaulio spalvas, bet viską turėjau sukišti gyliai į savo širdies kerteles, nes… turi būti patogi!

Bet… transformatoriai ir programuotojai buvo stipresni už mane, jie palaužė mane…Jie suteikė galios ir priklijavo man jausmų etiketes: gėdą, baimes, paklusnumą, nepasitikėjimą, kaltę, pažeminimą, nes jiems atrodė, kad to verta buvau, nes juk kaip kitaip palaužti maištininke.

Mintimis grįždavau prie vaikystės prisiminimų, gėriau saldžiausius Jo meilės lašus, skanavau Jo prisiminimais, gyvenau su Juo laisva. Ta mažytė dalelė, kurios laukė visas pasaulis liko tik prisiminimuose.

Kai buvau vaikas galvojau kaip vaikas, elgiausi kaip vaikas, kalbėjau kaip vaikas. Kai tapau suaugusia širdyje gyvenau toliau prisiminimuose, apie ta laimingą vaiką.

Suaugau… ir užsiauginau storą odą, pro kurią negali įsiskverbti jokia: apsauga, šiluma, jėga, galia, pasididžiavimas, energija, šviesa, vertybės, tikėjimas savimi ir meilė sau. Aš pasislėpiau po savo šešėliu.

Visiškai nutolau nuo savo draugo, nebekalbėjau net mintimis. Jutau Jo ilgesį… Jutau kaip kažkokia jėga liepa nepasiduoti. Širdyje pajutau kad tampu kovotoja. Atkakli kovotoja, kuri tik širdyje viskam priešinasi. Nuolatos kovoti taip darėsi sunku. Nuo kovos skaudėjo ne tik sielą, bet ir kūną, atrodė nebeištversiu, palūšiu. Kažkur gyliai mano dvasios gelmėse, mano Vidinis balsas liepė: nepasiduok! Nepaisant skausmo, aš vis tiek mačiau pasaulio grožį, nes Vidinis balsas liepė ne tik nepasiduoti, bet ir tikėti. Tas Vidinis balsas vedė mane už rankos, atrodė net stūmė. Kažkokia jėga visgi manyje gyveno, ji ruseno manyje. Ta jėga šaukte šaukė – Tikėk!.. Visgi kažkur buvo viltis.

Vis dažniau pakeldavau akis į dangų. Ten pastebėdavau pralekiančius paukščius didesnius ir mažesnius. Pradėjau girdėti jų balsus, pradėjau stebėti jų gyvenimą. Pavasarį laukdavau sugrįžtančių paukščių, laukdavo pavasariškų giesmių. Jie skelbdavo apie atbundančią gamtą ir man buvo gera. Pajutau, kad paukščiai man teikia džiaugsmą. Pradėjau tas akimirkas užfiksuoti fotografijose. Visur kur tik keliavau stebėjau tuos skrajūnus, pamačiau kokie jie laisvi. Troškau ir aš tos vidinės laisvės, bet jaučiausi surakinta. Visa tai primindavo kūno skausmas, kurį nuolat gydydavau. Gydydavau viskuo kuo tik galėjau, kad tik neskaudėtų. Tikėjau kad mano kūno ir sielos skausmus užlopys: žolelės, papildai, vaistai, homeopatija, akupunktūra ir taip toliau galėčiau vardinti, kad tik būtų koks efektas, malšinti skausmus.

Buvau gamtos vaikas, todėl išvykos, pasivaikščiojimai gamtoje ramino mane. Ten įkvėpdavau gamtos gaivumo, pražydusių žiedų kvapo, girdėdavau net kaip miškas kvėpuoja.

Kartą, vaikščiodama miške kažkas galingais sparnais praskrido pro mane. Tai buvo didžiulis paukštis. Ne, manęs tai neišgąsdino, anaiptol, lėkiau paskui tą, didingą paukštį, stebėti kur jis lekia. O jis savo galingais sparnų mostais pakilo aukštai aukštai. O kokia galinga jėga iš jo skverbėsi, tokia galinga, kad atrodo manyje uždegė viltį. Tai buvo erelis. Tik ereliai gali būti tokie pritrenkiančiai žavūs, savo išvaizda ir stiprybe. Būtent tokie jie man atrodė.

Vis dažniau pradėjau pastebėti juos pralekiančius, skraidančius padangėse. Neįmanoma buvo jų nepastebėti, kad ir labai aukštai, atrodė, kad būtume tarsi pažįstami, ir savo charizmatišku balsu primindavo apie save, sakydami man: –atsigręžk! Net važiuodama automobiliu, juos pastebėdavau visur, atrodė, kad jie pradėjo mane sekti, mojuoti savo sparnais. Visgi man jie teikė tikėjimo. Tie sparnuočiai rodė aiškius ženklus. Bet apie ką jie buvo ilgai dar nesupratau…

Kūno skausmas vis dažniau primindavo apie save. Tiesiog jau nebežinojau kaip užlopyti skausmus. Tiesiog nebežinojau…Pradėjau jausti kaip ilgiuosi dvasingų žmonių, tikrų žmonių jausmų, nesumeluotų ir nesuvaidintų. Ieškojau jų, bet ir tai sunkiai sekėsi. Pradėjau jausti tuštumą…ji tokia slegianti, ji tokia sunkiai pakeliama. Ko iš tiesų ieškojau, koki lobį turėjau atrasti, kad išlaisvinčiau savo dvasią.

Man reikia Tavęs! Man reikia Tavęs…Prašau atsiliepk!

Aš ieškojau Tavęs…savojo nematomo draugo, savo vaikystės draugo. Kur tu? Kodėl neatsiliepi? Kur tu slepiesi? Kaip dažnai norėjau kalbėtis su Juo, bet jutau tik tuštumą. Niekaip negalėjau suprasti, kodėl Jis nebekalba su manimi.

-Nejaugi nematai, kaip man skauda?-klausdavau ne sykį Tavęs.

Kaip norėjau Tau parodyti, kad ir Tu kartu su manim pasidžiaugtum mano dukrelės gimimu. Pamatytum ta tyras kūdikio akis, ir pajaustum kokia didelė meilė iš jos spinduliuoja. Nejaugi tau tai nesvarbu? Taip gimė antra ir trečia dukra, bet Tu su manim nepasidžiaugei, nežvelgei į tas tyras kūdikio akis. Tu nusigręžei nuo manęs visiškai…Kodėl? Kodėl? Kodėl? Ką aš Tau padariau tūkstantį kartų tavęs klausiau? Bet tu neatsiliepei. Negirdėjau Tavęs.

Galvoje painiojosi pasimetusios mintys. Kėliau sau klausymus, kad išgauti atsakymus. Mane apėmė abejonės apie Tave. Ar Tu tikrai esi… O gal tai mano sukurta iliuzija? Kaip viską atrišti, ir išpainioti. Nejaugi aš pati Jį įkalinau ir užrakinau bei paslėpiau gyliai savo širdyje? Aš visiškai sutrikau.

Didingieji paukščiai ir jų simboliai, man vaidenosi visur: paveiksluose, fotografijose, knygų iliustracijose, telefono ekrane, kompiuterio monitoriuje. Jie reiškėsi visur. Tai džiugino mane. Pradėjau jausti ryšį su jais. Atrodė, kad šie paukščiai net mano dvasią kelia iš po mano kojų, kaip perlų karoliukai dvasios energija veriasi manyje. Aš tarsi ta kriauklė atsidarau palengva su savo perlu širdyje. Erelio jėga ir galia tiesė savo rankas man, o aš kėliau savąsias, kad iškeltų mane nuo dugno, keltų tą perlą, kuriam laikas suspindėti.

Man tarsi iš po kojų sudrebėjo galinga jėga, maniau kad pargriūsiu. Atrodė, kad įvyko galingas žemės drebėjimas, įsiveržė vulkanas, vėtra talžė pasenusius tiltus, didžiulė cunamio banga, plovė viską iš manęs, aš to nebegalėjau kontroliuoti. Aš praklupau ir staugiau, kaip vilkas iš skausmo, mane paliko skausmas, jis iš manęs buvo išplėštas, atrodė, kaip aš be jo gyvensiu, juk tai buvo mano dalis. Mano vidinis balsas šaukė: noriu kad mane išgirstų, noriu kad mane matytų, noriu kad mane pajaustų, noriu kad užsidegtų aistra kurti. Girdėjau nesutramdomą balsą: visa tai tavo, visa tai turi, visa tai duota būtent tau, niekam kitam, o tau. Sugriauk visas sukiužusias sienas, išplėšyk visus suraizgytus voratinklius, pralaužk visus ledus, išlysk iš savo šešėlio, nebesislėpk…Aš su Tavim! Ištiesk savąjį tiltą ir leisk man ateiti. Atrakink savo širdies duris ir išleisk mane.

Man reikėjo laiko susivokti, kas čia įvyko ar tai ne sapnas, po kurio turi nubusti. Įkvėpiau oro gurkšnį, supratau tik tai, kad įvyko prabudimas, ir pasirinkimas buvo tik vienas, kada jei ne dabar atverti vartus į savo širdį. Aš pasiruošusi tai padaryti…

Atsigręžiau į savo širdies duris taip drąsiai ir iškilmingai. Pirma, norėjau pažvelgti pro raktų skylutę ir pamatyti kas tas mano Vidinis balsas, kuris taip atkakliai veržėsi manyje, sugriovė mano akmeninę sieną ir pažadino mane. Aš priėjau prie savo širdies vartų, pakėliau juos ir atrakinau. Širdis daužėsi, kaip pašėlusios, rankos prakaitavo, virpėjau kaip epušės lapas, bet mano sprendimas ir valia buvo nepalaužiama. Aš turiu Jį pamatyti. Pažvelgiau, ir negalėjau patikėti, ką matau. Jo stotas buvo didesnis už mane, Jis buvo toks ryškus ir gyvas. Tai buvo didžiulis erelis. Mes žiūrėjome įbedę akis vienas į kitą, man tai priminė amžinybę. Atrodo nebeliko nei praeities, nei ateities, tik dabartis. Mes ramiai priėjome vienas prie kito, prisiglaudėme galvomis ir ilgai stovėjome tylėdami. Kvėpavome vienas kitu, jautėme vienas kito ritmingus širdies dūžius. Pajutau kaip didžiuliai Jo sparnai apkabino mane, o mano rankos glostė Jo veidą. Pajutau, kaip dvasinė pilnatvė manyje užsipildė, šviesos energija tekėjo mano kūnu, Jo ramybė skleidė šilumą, ir tamsūs šešėliai net nebedrįso įžengti į mūsų teritoriją. Pagaliau pralemenau:

-Koks tu didelis ir koks Tu gražus? Tu visada augai manyje? – tyliai paklausiau Jo. -Tu buvai tas kuris niekada neleido man pasiduoti. Šiltos ašaros riedėjo mano skruostais. Atsakymas ir taip buvo aiškus pažvelgus į Jį.

-Labai ilgėjausi Tavęs ir noriu Tavęs atsiprašyti. Atsiprašau, kad uždariau Tave. – švelniu balsu ištariau. Pajutau, kaip Jo sparnai dar labiau priglaudė mane prie savęs. Jo didelė meilė skleidė šviesą. Mano Siela pasipuošė žaliuojančia pieva, o tose pievose pražydo nuostabiausi gėlių žiedai, jie skleidė kvapą, kurių negalėjai sulyginti su jokiais garsiausiais kvepalų kūrėjais. Manyje susitelkė taikos ramybė, taika mano širdies kertelėje, taika mano kūne, taika mano Sieloje, taika mano akyse ir lūpose, taika kiekvienoje mano ląstelėje. Taika su mano nematomu draugu, taika su mano ereliu. Įvyko pabudimas, naujas gimimas. Kūdikis, kurio prigimtinė teisė būti laisvam ir kurio laukė visas pasaulis, užgimė iš naujo. Te skamba varpai ir gongai, teskamba gražiausia muzika, te rašo laikraščiai ir dienraščiai ir neša žinią, įvyko išganymas, pasaulyje prabudo dar viena išlaisvinta Siela.

Aš susitaikiau su Dievu…