Laiko dėžutė

Ankstyvas rytas Maroke, Kasablankos paplūdimyje. Tikras rojaus kampelis, nors paplūdimys neprimena auksinių Nidos kopų. Atsigėrusi kavos, susiruošiau pasivaikščioti ankstų rytą, po saulėtą paplūdimį. Saulė jau ritinėjosi dangumi. Pakilusios žuvėdros virš jūros, suko didelius ratus. Nebuvo matyti, nė debesėlio, tikra dangaus žydrynė.
Apsidairiau aplinkui. Paplūdimyje matyti pavieniai žmonės. Tolumoje pamačiau, kaip tamsiaodis jaunas žvejys prie kranto sumeta tinklus ir irklus į valtį. Veldamasis po šeimininko kojomis, džiaugsmingai strikinėjo ilgaplaukis šuo. Pritūpdamas žvejys pakasė jam pakaušį. Abu susiruošę žvejybai, sulipo į valtį.
Niūniuodama savo mėgstama dainą, nukeliavau pakrante toliau. Žaismingos vandenyno bangelės nuvilnijo į pakrantę. Jutau, kaip vėsus vanduo kuteno mano padus. Nuostabus jausmas, kojomis ragauti vandens stichijos.
Kai kūnas visiškai pabudo susiliejus su saulės ir vandens energija, pasukau link namų. Einat smėliu, koja užkliuvo už dangtelio. Pritūpiau ir pakapsčiau smėlį. O ten pasirodo, metalinė surūdijusi dėžutė. Paėmiau ją į rankas ir nuodugniai tyrinėjau. Ant dėžutės dugno dar matėsi kelios įspaustos didžiosios raidės FR ir data 1946m. Šios raidės, kiek man žinoma, yra Prancūzijos kodas. Darėsi vis įdomiau. Skubėdama atidaryti radinį, vienu ypu pasukau dėžutės dangtelį.
Nustebau pažvelgus į jos vidų. Ten gulėjo baltas aksominis maišelis nėriniuotais krašteliais ir išsiuvinėtas baltais karoliukais. - Kaip keista? – pamaniau. - Nejau mūsų gyvenimas, kaip surūdijusi nuo laiko dėžutė, o vidus kaip aksominė šviesa. Ir visai nesvarbu, kad laikas pakeičia išorę, bet vidus pasipuošia spindesiu.
Panirdama į savo mintis, prisiminiau savo močiutę. Laikas nudažė jos plaukus sidabru, gilios raukšlės išvagojo veidą, bet jos akys iki šiol spindi aksomine šviesa ir išmintimi. Vadinasi laikas yra branda ir išmintis. Ir tai yra vertybė, kurioje yra neįkainojama patirtis.
Paėmiau į rankas maišelį. Apėmė keistas jausmas, tarsi tai būtų skirta būtent man. Juk neatsitiktinai užkliuvau už tos metalinės dėžutės.
Visgi nusprendžiau neskubėti. Po akimirkos pajutau, kaip širdis pradėjo plakti labiau nei įprastai, rankos sudrėko, o skruostai išraudo. Rankos mikliai atrišo aksominį maišelį. Pravėriau jį, ir mano nuostabai pamačiau auksinį žiedelį. Paėmiau žiedelį į rankas ir apžiūrėjau jį. Žiedelio viduje pamačiau užrašą: „Je t'aime Clara“.