Draugystė

Tai buvo vienintelė mano prosenelės nuotrauka, primenanti jos draugystę su liūtu. Tuo metu, ji buvo dvidešimties metų mergina. Dirbo zoologijos sodo prižiūrėtoja. Kiekvieną rytą ir vakarą maitindavo zoologijos sodo gyvūnus. Kiekvienas gyvūnas buvo savas ir brangus, o ypač didelę meilę ji jautė Afrikos liūtui – tikram džiunglių karaliui.
Prosenelė prie savo ištikimo bičiulio prisirišo būtent tada, kai jis pirmą kartą buvo atvežtas į zoologijos sodą - sužeistas ir sergantis. Niekas sode nesitikėjo, kad liūtas pasveiks. Savo atsidavimu ir visomis pastangomis mano prosenelė dieną iš dienos rūpinosi juo. Kasdien jo sveikata vis gerėjo ir gerėjo. Jie taip prisirišo vienas prie kito, kad juos zoologijos sode ėmė vadinti mylima pora. Prosenelei nė motais buvo, ką kalbėjo žmonės. Į visas replikas ji atrėždavo: „Mylėti liūtus – nedraudžiama!“.
Vakarais, kai zoologijos sode nebelikdavo svečių, prosenelė prieidavo prie savo ištikimo bičiulio narvo, atidarydavo jį ir jiedu išeidavo pasivaikščioti. Naktiniai pasimatymai tapo jų kasdienybė. Po ilgų pasivaikščiojimų abu atsisveikindavo, apkabindami vienas kitą, parodydami vienas kitam tikrą draugystę. Liūto ir prosenelės meilės istorija tapo gyva legenda.
Prosenelė dažnai man sakydavo, kad gyvūnai yra tarsi maži angelai, pasiųsti į žemę, kad išmokytų mus mylėti. Gyvūnai labai vertina žmogaus prisirišimą ir ištikimybę. Jie niekada nepamiršta tų, kas juos mylėjo.