Baltakaktis Rūkas

Rūkas. Gilus ir magiškas. Ankstyvas pavasarinis rūkas, nusidriekęs per didžiuosius laukus, per derlingas žemes, per vandenis ir upes, miškus ir šilojus, per miestus ir miestelius, bažnytkaimius ir gyvenvietes. Praskverbus pirmuosius susivėlusius spindulius iš po miego budinasi saulė. Geltonkasė priimą rūko buvimą ir leidžia jam būti savimi. Baltakaktis ramus, sluoksniuotas, vėsus.
Apkabindamas kiekvieną žemėje sutiktą dalyvį, paglosto, bandymas suartėti ir susipažinti. Jam tai svarbu. Svarbu kurti ryšį ir būti tame. Rūke girdisi, tik paukščių čiulbėjimas, kur ne kur, nuaidi ir gervių balsai. Pirmuosius ryto garsus skleidžia ant šakos nutūpusi šarka, snape laikantį nugvelbtą duonos kąsnį, kurį vakar numėtė vaikai, palei upę maitinantys didžiąsias antis. Sutūpę trys varnėnai ant senos sodybos tvoros, kviečia poruotis panelę. Kiekvienas savo didingumą rodo, kuo išraiškingesnę giesmę gieda, juk nuo to priklauso jauniklių stiprumas. Kažkam tikrai pasiseks, yra iš ko pasirinkti. Galimybė duota po ranka, tik sprendimas, kuris taps nuotakos jaunikis. Rūkas paskendęs paukščių balsuose. Šį vėsų ūkanotą rytą, giesmininkų neįprastai daug.
Baltakaktis lėtas ir romus, jam nieko nėra svarbiau už būvimą, ir tai kas vyksta aplinkui. Jo Siela mėgaujasi, nes jaučia ryšį ir būties ritmą. Neria pažeme pasižvalgyti, tai vėl išneria aukščiau medžių kamienų. Tai žemyn, tai vėl aukštyn. Išbučiuota rūko žemė, jam atsidėkoja. Ji visiškai sudrėko, atsigavo ir nurimo. Nerdamas į viršų, savo ūkanotais sparnais, apsiveja medžių šakas ir vainikus. Žaisdamas su pirmaisiais pumpurais, duoda kiekvienam gurkšnį vėsos, žadėdamas, kad sugrįš. Jis nepamiršta aplankyti savo senos draugės, garsiosios raganų kalvos, ant kurios auga senas kuprotas gluosnis, kuriame sukalti paukščių namai. Ten jau kuriasi šeimos.
Rūkas pasisveikindamas su kalva, jai nusilenkia, tai jo Mokytoja. Ji pilna išminties ir tikrumo, orumo ir priėmimo. Kiekvieną kartą Ją aplankydamas, Baltakaktis visada parsineša dovanų, telpančių į saują. Tai sėklos, iš kurių išaugs derlius. Rūkas pažada puoselėti ir jaukinti jas. Jis žino, kad tai kantrybės ir tikėjimo reikalaujantis procesas. Jau keletą tokių išaugino. Ne kartą buvo ir suklupęs. Bet jis visada turi užnugarį. Tai jo Sielos Mokytoja, kuri jam primena išminties žodžius, kad tame, ką daro pamatytų didingą grožį, naudą ir prasmę. Tai priimdamas, Baltakaktis rūkas grįžta į save. Jis žino, kad yra svarbi pasaulio dalis, turintis savo Misiją, kaip ir visi kiti esantys šiame pasaulyje.