38 diena

Tyla garse, o gal garsas tyloje…

Dažnai už ramybę reikia susimokėti. Rasti tam laiko, vietos, erdvės, metų laiko. Ko tik tas žmogus neprisigalvoja, kad rastų kur ir su kuo pabūti ramiai, parelaksuoti. Kartais už tai ir didelių sumų nepagaili.
Va ir mes su vyru sėdime po palmėmis mėgaujames tyla. Nelabai pavadinčiau tyla, aplink supa didelis šurmulys. Sėdim kartu ramybės zonoj, o šalia tokie patys kaip mes irgi relaksuoja. Vaikai pabėgę nuo mūsų pašėlioti į vandens čiuožyklas smagiai jomis nusileisti. Atvykome vandens atrokcionų parką. Tai išorinės aplinkybės čia ne pačios tyliausios.
Tik ramybės nenusipirksi, kaip šokoladinių ledų pabarstytų kepintais riešutais ar putojančio šampano. Kažkas viduje vistiek pašaudo ir patrigerina.
Ne, ramybės reikia ieškoti ne išorėje, ne atsitraukiant nuo visų. Jos reikia ieškoti savyje. Jei neturi ramybės, vadinasi neleidi sau atsipalaiduoti, padaryti sąmoningas pauzės. Ramybės nenusipirksi. O, jei manai kad nusipirksi, tai vistiek teks grįžti į išorę, kurioje visokių garsų, trigerių, krykštaujančių vaikų, zujančių mašinų ir t.t
Kai viduje gyvena ramybė, vidus ramiai priima išorę.
Relaxuoji sau ramiai po palme išorės triukšme.
Ar tave trigerina išorė?