329 diena

Kaip kartais pritrūksta vieno žingsnio iki svajonės. Vieno vienintelio žingsnio, kad ji būtų pasiekiama ranka.

Pritrūksta ryžto. Vieno kupino šaukšto ryžto. Lyg kas bandytų ją nugvelbti, kaip gardų duonos kąsnį.
Kas tokio viduje įsijungia, kad nulemi pats savo likimą. Atsisakai apie tai, ką senai svajojai padaryti. Tik vieno vienintelio ryžtingo žingsnio. Tik~ėjimo!!!

Kaži ko ištiesų pritrūko tam ryžtui? Jėgos, valios, kvietimo ar apsisprendimo? O gal visgi nepagrįsta baimė pakiša koja ir nepasitikėjimas savimi?

Visgi gal verta savęs paklausti, tai gal ta svajonė buvo tik užgaida, kad taip lengvai atsisakai.
O, gal dar kartą mėginsi sukaupęs visas savo valios jėgas, pasiryši apie tai ką senai svajojai, ir kaip kilniadvasis žmogus tai padarysi.
Būdami ryžtingi įgauname jėgos prasiveržti per tankiausias baimes ir nerimus.
Jei tu tiki, tavęs nesustabdys jokia jėga. Kad ir kaip kai kam gali atrodyti beprotiška, o tau genialu.
Tikėjimas į priekį link savo svajonės, duoda jėgos ją pasiekti.