306 diena

Būna tokių momentų, kai viduje jauti visišką tuštumą. Tokia tuštuma, kaip aklina naktis - nei mėnulio, nei žvaigždžių. O, kartais gali atrodyti, kaip Saharos dykuma, kur nė krislelio debesėlio ir nė lašo lietaus.

Tokia tyli tuštuma, kai skaitai, bet nesiskaito, niekas viduje nesuvibruoja, niekas nesijungia.
Klausausi muzikos, bet negirdi žodžių, vien tik foninė muzika plaukia, bet tiek ir gana.

Ir toje tuštumoje girdi tylą, tokią kurioje galima išgirsti tik ištuštėjusioje bažnyčioje - tokią ramią, švelnią tylą. Ta, kuri geba nuraminti jauną protą, kad taip garsiai netriukšmautų ir nesiskverbtų nugvelbti jaukios tylos.

Tuštuma - ji kaip lengvas pienės pūkas skrendanti ten kur palankūs vėjai pučia.
Ji labai svarbi ir reikalinga, nes atsiveria naujos vietos užsipildymui.