281 diena

Visada maniau kad jautrumas, kaip aukštakulniai bateliai, nepatogūs ir varžantys dar ir pakiša koją, parodantys mano bejėgiškumą ir silpnumą. Pavydėjau žmonėms, bet dar ir dabar kartais pavydžiu baltai, kurie turi šaltus nervus, dėl nieko nesuka galvos ir ramiai žiuri i konfliktines situacijas. Sugebantys iš vandens sausi išlysti.
Bandžiau ir aš kažkada būti, tuo kuo nesu ir negalėsiu būti - šalto proto žmogus. Ir dėkui Dievui, pagaliau supratau, kad labiausiai noriu būti panaši į save.
Ir nepaisant visko, vieną dieną praregi savo gražiausias puses, pradedi priimti jas ir joms padėkoti, tiesiog spinduoliuoji tuo, kuo esi ištikrųjų.
Jautrumas tai graži žmogaus savybė. Ir tai yra dovana. Tik nepripažinta savybė, kuri savyje ieško trūkumų vis jaučiasi nepakankama.
Bet kai viskas pasikeičia, ta savybė tampa pati artimiausia sielos draugė. Atrandi nuostabius resursus savyje, kaip gražiausius bažnyčios vitražus, kurie atsiveria visomis spalvomis.
Pasirodo ši savybė tai jautrių žmonių išskirtinumas. Po ja slypi dideli lobiai - tai empatija, subtilumas, vaizduotė, didesnis ryšys su pąsamone, kūrybiškumas, dvasingumas, intuicija.
Jautrumas tai Dievo dovana.
Gražu tai pripažinti.