274 diena

Ribos
Kai jų neturime esame nesaugūs. Esame lyg be pamato ir be stogo virš galvos. Kas tik nori lipa per mūsų galvas, kas tik nori lipa į mūsų erdvę neatsiklausę. Nes nemato nubrėžtų ribų.

Žmonės nematys ir negirdės, ką sakote, nes jie taip pratę matyti jus tokiais, kuria viską gali patys, apseina be kitų pagalbos ir dar neša didžiulius krūvius už save ir kitus. Jumis lengva naudotis ir manipuliuoti. Kad nepapulti į tokį nesaugumą, laikas išmokti brėžtis ribas.
Neatsitiktinai mano kelyje pasitaikė knyga, kurią šiuo metu skaitau apie ribas. Ir kuo labiau skaitau, tuo labiau stebiuosi, kiek dar pačiai reikia išmokti nubrėžti ribas. O brėžti yra ką ir kur.

Kas gali nutikti vengiant nubrėžti ribas - perdegimas.
O perdegimą lemią - didžiulis noras įtikti kitiems, nerealūs lūkesčiai, pirmenybe teikiama kitiems, bet ne sau, nežinojimas, kada pasakyti taip, o kada ne. Ir visus šiuos aspektus tyrinėjant matau, kur mano ribos vis dar lengvai pereinamos. Didžiausias - noras įtikti kitiems. Nors jau senai nebesivaikau tokių norų ir nebeturiu minčių, bet… visgi pėdsakus gebu palikti. Noras patikti kitiems yra labai gyliai užslėpta, nes juose yra tarsi voratinklis apsiraizgę įsitikinimai.

Kaip sakoma niekada nevėlu pradėti kitaip. Mokytis brėžti ribas, ir jų laikytis, kad kuo mažiau būtų chaoso ir nusivilimų, o ypač kaltės jausmo.
Viskas mūsų rankose. Mūsų pasirinkimai ir mūsų sprendimai.