271 diena

Užcementuotas pyktis.
Dažnai savęs klausiu kur pasideda mano pyktis, kai pykstu. Paleidžiu ar kaupiu. Esu iš tų, kuri pykti kaupiu. Na, bet taip yra su manim. Galiu pasirinkti ir kitaip.

Pasirodo galime kaupti ne tik pinigus, bet ir pašto ženklus, ar kolekcionuoti jūros akmenėlius. Galima kolekcionuoti ir netinkamus atstumančius jausmus, vieną iš jų - mūsų pyktį. Kol vieną dieną pastebi, kad jis tapo užcementuotas, nes netinkamas. Bet juk netinkamų jausmų, kaip žinome nėra. Yra tik nesuprasti, neišgirsti ir nepripažinti jausmai.
Ir taip vieni jausmus slopina, kiti aktyviai juos naudoja. Svarbu ir vienu, ir kitu atveju neperžengti ribų. Peržengti ribą galime net tada, kai slopiname pyktį ir kaupiame jį viduje. Bet galime peržengti riba, kai pyktis tampa agresija. Ir kad nenueiti į kraštutinumus rasti tame balansą.
Užcementuotas pyktis vis tiek vieną dieną prasiverš kaip vulkanas ir sugriaus viską. O ypač toks pyktis ištaško save iš vidaus.
Mes juk ne sandėliai, kad kauptume tokias atsargas. Ir ne kalavijuočiai, kad kardais užsimotume, jei tik kas supykina.
Svarbiausia išlaikyti pusiausvyra.
Pykti nėra blogai. Pyktis gali būti puikus resursas gerai atsispirti ir padaryti šuolį į priekį.