269 diena

Ko savyje neatpažįstam

Kokie jausmai nepripažįsti ir ko taip ieškome savy
Kokie šešėliai dar neišvalyti, ir prisirišę laiko užanty
Ko nematau ir negirdžiu savy, nors kūnas purtos lyg žuvis pakrantėj
Kokie jausmai graudžiai verkia ir prašos būti priglausti
Kas mes tokie, kad visa tai patirt ir visa tai išsivalyt
Kas mes tokie, kai nebegirdim net savosios Sielos paslapties
Kuri užslėpusi taip saugoja auksinius perlus širdy
Kurie suspindės, kai nebeliks šešėlių ir bus pripažinta tikroji savastis.