263 diena

Tenka ne mažai praeiti kalnų ir nuokalnių, kol suvoki kad gyliai užslėpti ribojantys įsitikinimai taip stipriai prisilitavę mumyse ir virtuoziškai valdo mūsų gyvenimą, jį tiesiog apriboja. Kokie mūsų įsitikinimai, tokia mūsų realybė. Jei mano realybė man patinka, tai viskas su tuo OK, bet jei ne, vadinasi kažką joje pradėti keisti. O, pradėti keisti reikia nuo savęs.
Tie įsitikinimai labai apriboja mūsų pasaulio suvokimą ir matomumą. Kai tik įsitikinimai tampa atpažinti, - tai kas buvo nematoma tampa matoma, tai kas buvo negirdima tampa girdima, tai kas buvo nejaučiama pradedama jausti. Matymo ribos prasiplečia - atsiveria horizontai.
Ir taip tiems įsitikinimams atpažinti reikia laiko ir kantrybės. Nei jos pagreitinsi, nei jos pritempsi. Nieko nereikia daryti prievarta ar skubinti save suvokti greičiau, nei tai įmanoma padaryti. Viskam savas laikas. Viskam savi keliai ir patirtys. Kiekvienam duotos galimybės atpažinimams.
Pakanka prasukti įsitikinimus kaip filmo juostą ir pamatyti kame gyvenime stringu.
O labiausiai apribojantys įsitikinimai yra tie, kuriais tikim, kai sakom: man nepavyks, nieko iš to nebus, man nepatogu, ką kiti pagalvos, ne tie metai, neturiu talentų ir aibę kitų įsitikinimų apie save. Žmonių galimybės žymiai didesnės ir platesnės.
Ir kaip dažnai girdime iš aplinkos sukurtų nuostatų, kuriomis patikime. Tai tampa ribojančiai įsitikinimais, ko pasekoje tampa mūsų realybė.
Visi vyrai yra kiaulė, neverk prie vyro, nesižemink jam, visi taip gyvena, niekada neišdrįsiu to padaryti, aš nesugebėsiu, tik sunkiai dirbant galima kažko pasiekti, reikia stengtis išgyventi, aš nemoku piešti, dainuoti, kurti, niekam nieko nepasakok ir su niekuo nesidalink, niekuo nepasitikėk, kad paskui neatimtų, dideli pinigai tai blogis.
O, jeigu viską išversti į kitą pusę - jau turi kitokius įsitikinimus - žymiai šviesesnius, lengvesnius, pritraukiančius gausos.
Įsitikinimai yra tik tai, kuo mes tikime ir kaip tame gyvename.