257 diena

Kodėl kartais norisi nusiauti batus ir pajausti nuogomis pėdomis žemę, ryto rasą, miško takelius ir ištarti garsiai, kaip tai nuostabu.
Neišvengiamai patirti laisvės pojūtį, kai nevaržo ir nesibrauna tamsios mintys į galvą. Nes juk būna, kad ir savi batai kartais labai spaudžia.
Mums spaudžia net tik pėdas, bet ir galvą, pečius. Ir kai tik atpažįstam apie ką tai, supranti, kad tai yra apie mūsų pačių įsitikinimus. Kai tai ima viršų, vadinasi laikas iš batų save išvaduoti - gydyti save nuo pėdų, jomis išvaikščioti.
Nuo pėdų prasideda suaktyvėjimas, nusiraminimas, stimuliacija, atgaiva, susijungimas, atsipalaidavimas, sveikata. Vaikščiojimas basomis yra didelis privalumas ir patogumas.

Ko vertos basos kojos? Pagarbos ir dėkingumo.
Jomis žingsniuojame kiekvieną dieną. Nupėdiname tūkstančius žingsnių, kilometrų, mylių - nesuskaičiuojamai daug, per dieną, mėnesį, metus. O, kiek dar minčių prabėga, kol keliaujame - suvokiame vidinis filtras dirba labai gerai. Todėl turėdami kontaktą su žeme, liesdami ją, mes įsižeminame.

Stovėkime dvejomis kojomis tvirtai įsikibę. Ne pakibę, o įsižeminę, kad pasikrautume žemės energijos.
Laisvė mūsų pėdoms - laisvė mūsų mintims.