244 diena

Citrinos skonio nuotaika

Šiandien išeinu išeiginių, nes neturiu nuotaikos. Nors už lango nematyti nė debesėlio, saulė danguje ritinėjasi, o man nuotaikos nėra. Ir jos pasigaminti nežinau kaip.
Man nereikia linksmintojo, kuris pakedentų mano plaukus ir paleidęs muziką sušoktų čia čia čia. Nebeieškau ir nebekeliu sau klausimo, kur dingo mano nuotaika.
Šiandien ji nusprendė tiesiog pasivaikščioti, vadinasi aš turiu kitų užsiėmimų. Galiu padrybsoti lovoje ilgiau nei įprastai, pratinginiauti visą dieną ir dėl to nė kiek nesigraužti. Neužsiimti savigaila, kad slampinėju nuo vieno kampo prie kito ieškodama kažko gurmaniško užkąsti. Nuotaika nėra kaip vėjo malūnėlis, papūtus ji neatskris. Galiu dar pašvilpauti, kaip grybautojas miške, tik kažin ar ji atsiras.

Bet kai nieko nesitiki, ji ima ir sugrįžta. Ir dar tokia pakylėta, žaisminga, kaip kalėdinė dovanėlė. Gal jai irgi reikia prasiblaškyti, basomis kojomis prabėgti pro rasotą pievą, pasivyti miegantį miestą.

Mūsų nuotaikos jos kartais būna tokios kaprizingos, kaip moteriška rūbų spinta. Žiūri į rūbus, jų pilna, bet nėra kuo apsirengti. Ir be jų gerai. Pagaliau galiu pasižiūrėti į save visą, užuosti savo plaukus, nusišypsoti ir vėl eiti padrybsoti.
Tokia gali būti mano diena be nuotaikos. Tokia ji gali būti kiekvienam. Be jokios savigraužos, be kaltės jausmo, be išorinio triukšmo, be priekaištų sau.
Tai vertinu - citrinos skonio nuotaika, į ją žiūrinti norisi šypsotis.