237 diena

Kai bijome būti netobuli

Ar kada pagalvojot koks būtų nuobodus pasaulis, jei jis būtų kvadratinis arba vieni tik taisyklingos formos. Ar bent akimirkai galit tai įsivaizduoti, pasaulį kur vyrauja vien tobulos formos: kvadratai, rombai, skrituliai, apskritimai, trikampiai.
Ir viskas taip tobulai išdėstyta, nė trupinėlio paklaidos. Tai taip nuobodu.

Ir pasaulį su gamtos grožybėm, jūros krantus, kalnų papėdes, dangaus grožybes, besikeičiančius sezonus ir nuolatinę gamtos kaitą. Jos cikliškumą. Matai koks grožis atsiveria gamtoje, kūriniai ar ne? Ir nei vienos tobulos figūros nėra. Ir gerai kad nėra. Nuo to tik gražiau, unikaliau, įdomiau. Juk netobulos pasaulio formas, tampa tobulai gražios.

Kodėl žmogus taip dažnai galvoja, kad jis netobulas. Vis kažką tobulina, o suklydus labai išgyvena. Kiek giliai slepiame savo gamtos grožį. Tikrą, prigimtinį, ir dar talentais apdovanotą. Bet ir jų nepripažįstame, nes vis kažkas atrodo netobula.
Kokia to tobulumo vertė? Energijos švaistymas ir savo talentų nematymas. Save peikiam už kiekvieną klaidelę.
Bijom suklysti, nes nebūsim kaip visi? Kaip ten sakoma, mada greitai praeina, o klasika pasilieka ilgam. Kam reikia būti kaip visiems? O jau kiek kartų bandyta prisitaikyti, nesuklysti ir įrodyti savo tobulumą, bet tai tik laiko eikvojimas.
Išjautimas ir yra ta akimirka tobuliausia. Išjausti tos akimirkos kūrinius ir išgimdyti tai gražiausia dovana sau ir kitiems.
Įdomūs tada, kai esame netobuli kaip gamta. Ji netobulina savo grožio, ji žino kad iš savęs yra unikali.

Pripažinkime savo unikalumą. Tavęs nereikia tobulo, tavęs reikia pasauliui unikalaus.