233 diena

Jei nesu sąžiningas su savim, greičiausiai nesu sąžiningas ir su kitais. Jei negali pasakyti ir pripažinti tiesos sau, jos negalėsi pasakyti ir kitam.
Jei negali pasakyti taip kaip yra ar matai, kad situacija gali labai pagerėti kitam žmogui, tai “sąžiningai “ nutylėdami apvogiam kitą ir mūsų sąžinės balsas nutildomas.
Ir kartais užtenka paklausti ar tikrai noriu, kad tam žmogui pasisektų, pasikeistų jo elgesys, kad ir pabaksnojus pirštu iš švarios sąžinės ir mylinčio gerumo, pamatytum kiek aukštai yra pakilusi švari mūsų sąžinė.
Savo sąžinės švarumą galime pamatuoti pagal tai: kiek noriu matyti laimingą kitą žmogų, kiek noriu, kad kitam pasisektų, kiek noriu, kad jo gyvenimas pagerėtų, kiek noriu matyti, kad kitas gyventų gausoje. Ir paklausti savęs sąžiningai, o kiek noriu viso to pats?
Sąžiningumas yra apie tiesos pasakymą, jos “nenugnybiant”, nenutylint taip kaip yra.

Į sąžinės metaforą galime pamatyti pažiūrėjus į vandens atvaizdą, tai ką matau atrodo vieną, o sakau ką kitą.

“Nesąžingumas yra kaip maras, įsiskverbiantis į draugystę, santuoką, šeimą arba santykius darbe. Jeigu norime būti mylintys, privalome kalbėti tiesą ir gyventi teisingai. Tik tada būsime laisvi mylėti žmonės tokius, kokie jie yra.” (Gary Chapman)