223 diena

Turi nužengti į pragarus, kad užsinorėtum dangaus.

Savo pragarus mes susikuriame patys. Niekas į tą pragarą mūsų neišstumia. Mes patys pasirenkame ten nukeliauti.

Mūsų pragaras tai yra per daugelį metų susiformavę įsitikinimai, įpročiai, prietarai, apsimetinėjimai prieš kitus dėl noro patikti, maištavimai, sukurtos iliuzijos, negatyvių minčių nuolatinio kūrimas, varžomės su kitais kas gražesnis, gudresnis, kietesnis. Visą muilo operą galima sukurti. Ir nepastebime kaip greitai papuolame į savo “peklą”.

Kai paragaujame pragaro skonio pradedame užsinorėto dangaus - pagarbos, vertybių, dėkingumo, švelnumo, priėmimo, džiaugsmo, pozityvo, gausos, pasimėgavimo, kūrybos, realybės pripažinimo, tikėjimo ir dar daugiau. Bet visa tai jau reikia užsiauginti.
Dvi realybės, kurios aiškiai parodo kur pragaras, o kur dangus.

Dangų reikia užsitarnauti.