200 diena

Man visada įdomiau klausytis tikrų žmonių gyvenimo istorijų, o ne tų, kurie mitais ir legendomis apipinti pasakojimai nugulė į istorijos vadovėlius ir sukūrė vieno žmogaus heroizmą.

Na, juk reikia kažkam turėti savo politinį, elitinį, istorinį, holivudinį herojų. Kad būtų, kuo pasididžiuoti. Po kiek laiko pradedame garbinti iškėlę jų paminklus. Ir tiesa pasakius, nelabai suprantame ir suvokiame, ką tuščiai garbiname.

O, kad išties išgirstume paprastų žmonių nepramanytus gyvenimus, kurios tarsi kraitelių skrynia atsidarytų ir atidengtų užgultas tikras jų
istorijas. Istorijos, kurios surinktos savomis patirtimis.

Ten rastume, kuo pasididžiuoti - kilniais jų darbais, išgelbėtų žmonių gyvybėmis, padedantiems vienas kitą surasti, išgyvenimais ir išlikimais, neatsiskiriančių gėrio ir nuo blogio, pasidalijančiais duonos kąsniu.

Kiekvienas iš jų nusipelno pagarbos ir dėkingumo už tai, kad buvo, už tai kad gyveno, už tai kad savo kilniais ir šviesiais darbais darė dėl žmonijos.

Kiekvieno žmogaus gyvenimo istorija yra tikras liudijimas, surinkta gyva patirtis ir kažkam tapęs dideliu pavyzdžiu bei įkvėpimu. Kiek dar daug neatrastų istorijų turime, kurie lyg nakties žiburiai šviečia danguje.