172 diena

Jei man sako išdainuok šią natą, nepasiruošusi ir neturėdama tam patirties, to tikrai negalėsiu padaryti. Ir tik žingsnis po žingsnio treniruodama balso stygas, vieną dieną išdainuosiu. Ir jei mane vis tiek prispaus išgiedoti natą, tą akimirką galėsiu tik tiek, kiek leidžia mano jėgos ir nė trupinėlio daugiau. Ir man tik reikia pasitikėti savo jėgomis ir priimti taip kaip yra šią akimirką.

Priėmimas nėra, kad imu ir padarau, tai sąmoningas savęs vedimas link to. Sau priminti, kad šią akimirką, aš galiu priimti tik tiek ir nedaugiau.

Ateis diena kai vėl pasistumėsiu pirmyn ir vėl bus ta akimirka, kai sakysiu, galiu šią akimirką tik tiek. Nejausdama jokios kaltės, kad šiuo metu daugiau padaryti tiesiog negaliu.

Aš suvokiu šią akimirką tiek, kiek leidžia mano sąmonė, man to pakanka, kad suvokčiau viso to esmę.
Ateis viena diena, kai vėl pasistumėsiu į priekį.